Apie grafiką

GRAFIKA – vaizduojamosios dailės šaka, pasižyminti bene didžiausia technikų įvairove. Svarbiausios meninio vaizdo kūrimo priemonės yra kontūrinė linija, juodų ir baltų dėmių deriniai, štrichas. Piešinys grafikoje kuriamas pieštuku, plunksna, anglimi, sangvinu ant popieriaus, arba atvirkščias jo vaizdas išraižomas kaltu, raižikliu, peiliu, graviravimo adata (kai kada ir ėsdinamas chemikalais) medinėse, metalinėse klišėse, piešiamas akmeninėse plokštėse, iš kurių spausdinami lakštai.

Grafikos kūriniai dažnai būna didelio tiražo. Grafika skirstoma į: lakštinę grafiką (atskiri lakštai-estampai arba jų serijos, ciklai), knygų grafiką (knygų ir periodinių leidinių iliustracijos, viršeliai, tituliniai lapai, atsklandos, užsklandos, karikatūros, inicialai), taikomąją grafiką (pašto ženklai, etiketės, diplomai, plakatai, meninis šriftas, gaminių firminiai ženklai, etiketės). Skiriami keli grafikoje taikomi spaudos būdai:

GILIASPAUDĖ
Jai priskiriami metalo raižiniai. Juose kūrinys atspaudžiamas nuo klišėje išraižyto piešinio.

Vario graviūra (C2)
Seniausia giliaspaudės grafikos technika. Metalo plokštelė padedama ant pagalvėlės ir raižoma plieniniu įrankiu. Linijos pakraščiuose likusios metalo atraižėlės (šerpetos) dažniausiai pašalinamos aštriu instrumentu. Nevienodai spaudžiant raižiklį gaunamos pulsuojančios įvairaus storio, galuose siaurėjančios linijos. Graviūroje forma modeliuojama brūkšniavimu. Brūkšniais kuriami tonai. Išraižyta plokštelė užtepama dažais. Vėliau dažai nuvalomi, kad jų liktų tik išraižytose spaudos formos vietose. Nuvalytos dalys atspaude tampa šviesiu fonu, o išraižytos ir pripildytos dažų – piešiniu.

Ofortas (C3)
Ofortas - pranc. eau-forte - azoto rūgštis. Klasikinė giliaspaudės grafikos technika. Piešiama plieno adata ant šlifuotos vario arba cinko plokštelės, padengtos rūgščiai atspariu laku. Po to cinko plokštė ėsdinama azoto rūgštimi, o vario plokštė – geležies trichlorido tirpalu vieną ar keletą kartų (norint gauti įvairaus sodrumo linijas). Grafikas raižydamas pažeidžia laką, todėl įrėžtos vietos, veikiant rūgščiai, išėsdinamos ir atspaude sudaro linijinį piešinį, o nepažeisto lako plotai tampa šviesiu fonu. Ėsdinimo laikas nulemia piešinio intensyvumą – kuo ilgiau spaudos forma laikoma rūgštyje, tuo intensyvesnis gaunamas piešinys. Nuo plokštės paviršiaus nuvalius laką išėsdintos vietos įtrinamos dažais ir ant drėgno popieriaus presu daromas atspaudas. Ofortas dažnai derinimas su akvatinta, minkštuoju laku, vario raižinio, sausosios adatos technika siekinat paryškinti tonų įvairovę. Technika išrasta XVII a. Ofortui būdinga laisvų linijų piešinys, šviesių ir tamsių tonų deriniai, subtilus štrichavimas.

Sausoji adata (C4)
Kita giliaspaudės grafikos technika, išpopuliarėjusi XX a. Išrėžto metalo šerpetos nenuvalomos arba nuvalomos ne visur. Jos suteikia linijai sodrumo ir minkštumo. Iki XIX a. sausoji adata paprastai derinta su kitomis technikomis (dažniausiai ofortu), nes spaudos formoms naudotas varis – minkštas metalas, kurio šerpetos tiražuojant atspaudus labai greitai nusitrina ir vaizdas netenka technikai būdingo išraiškingumo.

Akvatinta (C5)
Akvatinta - it. acquatinta – spalvotas vanduo. Giliaspaudės grafikos technika, pradėta vartoti XVIII a. viduryje. Tai – oforto atmaina, taikoma įvairaus stiprumo tonams sukurti. Akvatintai naudojamos tokios pačios spaudos formos kaip ir ofortui. Tos vietos, kurios atspaude turi būti tamsiausios, barstomos dervų (kanifolijos, asfalto ir pan.) milteliais, kurie spaudos formą pakaitinus prilimpa. Ėsdinant rūgštis išėda tarp grūdelių tarpus ir gaunamas grublėtas paviršius, kuris atspaude virsta lygia tonine dėme. Norint gauti tonų įvairovę, atitinkami spaudos formos plotai iš naujo lakuojami ir vėl ėsdinama. Kuo daugiau kartų tai kartojama, tuo daugiau tonų gaunama. Grafikoje labai paplitęs akvatintos ir oforto derinys. Akvatintos technika kūrė pasaulinio garso dailininkai Francisco Goya, Louis Philibert Debucourt.

Minkštas lakas (C6)
Giliaspaudės grafikos technika, oforto atmaina. Šia technika atlikti kūriniai primena piešinius pieštuku. Į įprastą oforto laką pridedama taukų, kad jis taptų minkštesnis ir langvai atšoktų nuo metalinės spaudos formos. Nulakuota forma uždengiama popieriumi, ant kurio dailininkas piešia kietu, buku pieštuku. Spaudžiant pieštuką, lakas prilimpa prie popieriaus, o jį nuėmus, atšoka nuo metalo. Išėsdinus gaunamos sodrios, grūdėtos linijos ir dėmės.

Mecotinta (C7)
Mecotinta - it. mezzotinto <>

IŠKILIASPAUDĖ
Dažniausiai sutinkamos technikos – medžio raižinys (kitaip – ksilografija) ir linoraižinys. Abiem atvejais atspaudo piešinys klišėje sudaro iškilų reljefą.

Medžio raižinys (X1) (X2)
Seniausia iškiliaspaudės grafikos technika. Atsirado Tolimuosiuose Rytuose kaip priemonė audiniams marginti. Estampus šia technika pradėta kurti XIV a. Klišės gamintos iš minkšto medžio išilginių lentų, kurios raižytos peiliais. Lietuvoje XVI a. pradžioje šią techniką išpopuliarino Pranciškus Skorina. XVIII - XIX amžių sandūroje medžio raižinio klišėms naudoti pradėtos kietesnės medienos skersines lentos. Atsirado galimybė lengviau raižyti lanksčias įvairių krypčių linijas. Nuo kelių klišių spausdinami spalvoti medžio raižiniai į Europą atkeliavo iš Kinijos. Tokius medžio raižinius XVI a. pradžioje Europoje išpopuliarino Lucas Cranachas.

Lino raižinys (X3)
Medžio raižiniui artima iškiliaspaudės grafikos technika. Klišės gaminamos iš linoleumo. Linoleumas – lengvai raižoma minkšta medžiaga, labai tinkama spalvotam raižiniui. Jis gaunamas dviem būdais: kelių spalvų dažais tepami skirtingi vienos klišės plotai arba raižomos kelios klišės, nuo kurių paeiliui ant to paties popieriaus spaudžiamas įvairių spalvų vaizdas. Spalvintas raižinys skiriasi nuo spalvoto. Spalvinti raižiniai pirmiausia atspaudžiami ant popieriaus, o tik po to spalvinami.

PLOKŠČIASPAUDĖ
Priskiriama litografija. Šiuo atveju naudojami specialūs litografiniai akmenys. Nuo jų piešinys atskiriamas cheminiu būdu.

Litografija (L)
Litografija (lito- + gr. graphō – rašau) – plokščiaspaudės grafikos technika. Jos pagrindas yra litografinis akmuo (klintis). Spausdinamieji elementai piešiami litografiniu tušu arba litografiniu pieštuku dvejopai: tiesiai ant šlifuoto akmens arba litografiniame popieriuje (įklijintame, gruoblėto paviršiaus ir su specialiu posluoksniu). Dailininkas piešia akmens paviršiuje riebiu pieštuku, tuomet ėsdina spaudos formą rūgštimi. Piešinys, sukurtas litografiniame popieriuje, atspaudžiamas ant akmens. Rūgštis nepaveikia įriebintų akmens vietų, o prie sudrėkintų vietų, kurias ji paveikia, nelimpa spaustuviniai dažai. Litografijos išradėjas – Aloysas Senefelderis, ieškojęs pigaus ir patogaus būdo natoms spausdinti ir dauginti. Litografiją jis pradėjo taikyti 1796 metais. Spalvotos litografijos (chromolitografijos) spausdinamos nuo kelių akmenų. Litografijos technika daug kūrė romantizmo dailininkai (Théodore Géricault, Eugéne Delacroix, Honoré Daumier ir kt.). Pirmoji litografijos apaustuvė Lietuvoje įkurta 1920 metais Vilniaus universitete. Pirmuoju litografu tapo Vilniaus teatrų dekoratorius Glovackis.

TRAFARETINĖ
Jai priskiriama šilkografija. Atspaudai gaunami nuo dažus praleidžiančių šilko tinklelių trafaretų.

Šilkografija (S)
Šilkografija (lot. sericum – šilkas + gr. graphō – rašau) – trafaretinės grafikos technika. Šilkografijos atspaudai gaunami iš šilko tinklelių padarius trafaretus, kurie praleidžia dažus. Piešinys kuriamas dažais ant rėmelyje ištempto tinklelio. Tinklelį impregnavus, dažai pašalinami. Per akytas vietas įtrinami dažai tose vietose, kur nėra piešinio. Atspaudas daromas ant popieriaus ar kartono. Spaudos formos gamybai naudojami keli būdai: šabloninis, išplovimo, dengimo ir fotomechaninis. Šilkografijos pranašumas prieš kitus spaudos būdus – galimybė rinktis sodrias spalvas ir subtilius atspalvius.

Mišri technika
Atskirų technikų derinimas viename kūrinyje. Grafikoje labai paplitęs akvatintos ir oforto derinys.

Daugiau apie grafiką ir lietuvos grafikus http://www.graphic.lt